Pastato istorija

Veiverių Antano Kučingio meno mokykla įsikūrusi istoriniame pastate – buvusiuose arklių pašto rūmuose. Pašto statinių kompleksas statytas 1815m. Stilius – imperinis klasicizmas. Statinių kompleksas susideda iš trijų pastatų – centrinių pašto rūmų (dabartinė meno mokykla), arklidžių ir vežiminės.Tačiau ne pats pastatas, kuris yra kultūrinis paveldas, o tame pastate buvusi mokytojų seminarija (1866 – 1915) išgarsino Veiverius visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Pasklaidykime Veiverių mokytojų seminarijos puslapius.

Veiverių mokytojų seminarijos istorijos puslapius pasklaidžius

Veiverių mokytojų seminarija atmintyje išlikusi ir šiandien, nors jau praėjo 140 – imt metų nuo jos įkūrimo.

 

Seminaristai su mokytojais

Seminaristai su mokytojais 1905 m.

1866 m. spalio 2 d. Veiverių bažnytkaimyje, buvusiuose pašto stoties rūmuose, įkurti pedagoginiai kursai, kurie 1872 m. pavadinti mokytojų seminarija. Carinės vyriausybės tikslas –  izoliuoti Šiaurės vakarų kraštą nuo lenkų įtakos ir kuo greičiau jį surusinti. Todėl 1872-1905 m. seminarijoje ir moksleivių bendrabučiuose uždrausta lietuviškai kalbėtis. Pamokos buvo dėstomos rusų kalba. Tik po 1905 m. revoliucijos buvo leista lietuviškai kalbėti. Iki 1965 m. seminarijos koridoriuose kabojo užrašai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“.
1915 m., artėjant frontui prie Vilkaviškio, seminarija persikėlė į Vilnių, vėliau į Velikije Soročincy (Poltavos gubernija) ir pagaliau į Riasnoje Achtirskoje miestelį (Charkovo gubernija). 1918m. kovo 1 d. seminarija išleido paskutinę mokytojų laidą. Per 52 gyvavimo metus ji parengė ir išleido 1025 mokytojus. Apie 800 baigusiųjų buvo lietuviai.
Veiverių mokytojų seminarija – reikšmingas švietimo ir kultūros židinys Lietuvoje. Iki Pirmo pasaulinio karo buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga.
Marijampolės mokytojų seminarija, įkurta 1919m. spalio 8 d., yra po pirmojo pasaulinio karo Veiverių mokytojų seminarijos tradicijų tęsėja ( dabartiniu metu – neuniversitetinės aukštosios mokyklos pedagogikos kolegija).
Veiverių mokytojų seminarija yra svarbi visai Lietuvai. Nemaža dalis jos auklėtinių buvo pradinių klasių mokytojai, o kiti tapo žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais, kaip antai: operos solistas A.Kučingis,  vienas teatro kūrėjų P.Kubertavičius, kanklininkai – P.Puskunigis ir J. Strimaitis, dailininkas A. Žmuizdinavičius, žemės ūkio ministras M. Krupavičius, profesorius P.Dovydaitis, vidaus reikalų ministras K.Skučas, Tomo Žilinsko sūnus Aleksandras –  teisingumo ministras, diplomatai – M.Bagdonas, Vl. Sidzikauskas.
Veiveriečiai, baigę Rusijoje karo mokyklas, kovojo frontuose su bermontininkais, bolševikais, lenkais: bataliono vadas K.Springauskas, kuopos vadas V.Gvildys, leitenantas J.Kuklierius, majoras K.Ramanauskas. 1919m. žuvo leitenantas P. Gudynas, saugodamas ministrą-pirmininką prof. A.Voldemarą.
Seminarijoje mokėsi poetas publicistas Juozas Andziulaitis – Kalnėnas, poetas-vertėjas Petras Arminas – Trupinėlis, rašytojas K.Sakalauskas Vanagėlis, įvairių vadovėlių autoriai – P.Bendorius, J.Damijonaitis, J.Geniušas, A.Jakučionis, St. Matjošaitis, V.Palukaitis, Meč. Vasiliauskas, J.Vokietaitis, J. Žiugžda.
Daug veiveriečių prisidėjo ir prie krašto muzikinio švietimo. 1886 m. Ksv. Sakalauskas – Vanagėlis Varšuvoje išleido dainų rinkinį vaikams“Vieversėlis“, V.Bacevičius ir K.Lekeckas harmonizuodavo liaudies dainas, J.Strimaitis propagavo kanklių muziką, veiveriečiai organicavo chorus, styginius kvartetus, rašė teoriniais ugdymo klausimais.
Seminaristai privalėjo išmokti groti smuiku. Jau 1872 m.  veikė choras, nepilnas simfoninis orkestras, kuris grojo ištraukas iš operų, maršus, šokius.

Seminaristu Orkestras, fleita grojo A.Zmuidzinavicius

Seminaristu Orkestras, fleita grojo A.Zmuidzinavicius

1880 m. pastatyta estrada. Choras ir orkestras nuo 1872m. buvo plačiai žinomas: koncertuodavo Kaune, Marijampolėje, Kybartuose ir kitur. Kartu rengdavo koncertus su Marijampolės gimnazijos choru. Įvairiomis progomis buvo ruošiami ir vakarai, instenizuodavo N.Gogolio, D. Fonvizino, A.Čechovo kūrinius. Vaidinimams buvo įrengta scena. Kai buvo leista kalbėtis lietuviškai, vakarus ėmė ruošti ir seminaristai. Jų metu suvaidintos lietuvių rašytojų pjesės, dainuojamos lietuviškos dainos, skambėjo kanklių muzika. Seminaristai rinko tautosaką, dainoms muziką pritaikė Ks. Sakalauskas – Vanagėlis.
Seminarijoje buvo gyva tautinė dvasia. Veikė nelegalus mokinių ratelis, leidžiamas lietuviškas laikraštėlis „Laimės valandos“, buvo skaitoma ir platinama „Aušra“, „Varpas“, „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“ bei kita draudžiama spauda. Seminaristai slapta parsigabendavo spaudą iš Pilviškių, Kazlų Rūdos, Skriaudžių, Žiūrių – Gudelių. Vykdavo kratos, laiškų cenzūra. Daugelis mokinių nukentėjo, daug knygų ir laikraščių buvo sudeginta ant laužo.
Spaudos ir lietuviško žodžio draudimo laikais teko dirbti pasiaukojančiam lietuviui Tomui- Ferdinandui Žilinskui (1840-1925) . Jis be pertraukos seminarijoje išdirbo 37-erius metus (1866-1903) ir parengė virš 700 mokytojų. Jam mirus(1925-06-22), spaudoje mirgėjo titulai:“Lietuvos mokytojų tėvas, „Tautos patriarchas“. 1931 m. jo buvę mokiniai prieš buvusią mokytojų seminariją pastatė paminklinį biustą (skulptorius A. Aleksandravičius). Tomo Žilinsko vardu pavadinta Veiverių gimnazija. Lietuvybei palaikyti daug dėmesio skyrė mokytojas J.Kairiūkštis.
Veiverių mokytojų seminarijos sodas (dabar Veiverių parkas) pradėtas sodinti 1872 metais, tuoj pat po seminarijos atidarymo. Darbus sode padėdavo atlikti Suvalkų gubernijos mokytojai, atvykę į Veiverius vasaros atostogų metu pasitobulinti. Seminaristai vidurdieny kartu su kursantais mokėsi, o po pietų kartu sode dirbdavo. Sodas 1878m. išsiplėtė iki 6 ha. Buvo iškasti trys tvenkiniai. 1876 m. sode augo 700 vedančių vaisius vaismedžių, 2000 medelių, kurių galėjo įsigyti sodų neturėjusios mokyklos. Sodas buvo aptvertas lentine tvora ir puikiai seminaristų prižiūrimas. Seminarijos rūmų teritoriją puošė gėlynai.
1905 m. gruodžio 9 d. seminaristai, streiko dalyviai, įteikė inspektoriui peticiją, kurioje buvo reikalaujama dėstyti gimtąja kalba, pašalinti bazinės mokyklos dėstytoją G.Keslerį. Po peticija pasirašė 65 seminaristai, o jau gruodžio 10 d. visi pasirašiusieji buvo pašalinti iš seminarijos. Gruodžio 11d. įteikta kita, jau platesnė peticija, iškelti nauji reikalavimai. Sukilėlių malšinti į Veiverius atvyko kareiviai, 37 seminaristai nuteisti po 3 mėnesius kalėti. Bet vis dėlto streiko dalyviai pasiekė ir laimėjimų: pašalintas mokytojas G.Kesleris, leista kalbėti gimtąja kalba, padauginta lietuvių kalbos pamokų, skirtas lietuvių kalbos mokytojo etatas.
Seminaristai, gavusieji stipendijas, paskyrimo vietose turėjo atidirbti 4 metus. Paskyrimus gaudavo į Suvalkų guberniją, Lenkiją, o vėliau lietuviams buvo leidžiama dirbti Kauno ir Vilniaus gubernijose.
Šiandieninis gyvenimas tęsė ir tebetęsia senąsias tradicijas. 1919m. šiuose rūmuose įkuriama Veiverių progimnazija, 1959m. atidaromas moksleivių bendrabutis, nuo 1993 metų persikėlė Antano Kučingio meno mokykla, įkurta 1989m. Joje veikia šios specialybės: fortepijono, smuiko, elektroninių vargonų, akordeono, gitaros, fleitos, birbynės, keramikos ir audimo.
Miestelio biblioteka, įsikūrusi taip pat šiame pastate, aptarnauja daugiai kaip 800 skaitytojų, turi skaitlingą knygų fondą, joje veikia interneto centras. Čia žmonėms, ypač jaunimui, atsiveria langas į pasaulį.

2006 m. spalio 20 d. Veiverių Antano Kučingio meno mokykloje įspūdingai buvo  švenčiamas seminarijos 140 – ies metų Jubiliejus.

Jauno mokyklos direktoriaus Mindaugo Labanausko iniciatyva buvo organizuota konferencija, kurioje pranešimus skaitė prof. Albinas Petrauskas (knygos „Muzika Veiverių mokytojų seminarijoje“ autorius), provizorius, poetas ir kraštotyrininkas Kęstutis Orinas, kuris pristatė šiai progai sukurtą knygą „Seniausia lietuviška mokytojų seminarija”, ir  Salomėja Tamošaitienė, kuri skaitė pranešimą apie Tomą Ferdenandą Žilinską. Konferencijoje dalyvavo  Tomo Ferdenando Žilinsko, dar vadinamo visų Lietuvos mokytojų tėvu, anūkas Aleksandras Žilinskas. Šventę vainikavo grandiozinis koncertas, kuriame dalyvavo net du orkestrai, choras, įvairios sudėties kameriniai ansambliai. Be galo džiugu, kad istorija neužmirštama ir saugoma ateities kartoms.

 

Salomėja Tamošaitienė
Veiverių bendruomenės centras

Veiverių mokytojų seminarijos 140 – mečio šventinės akimirkos: