Antanas Kučingis

Antanas Kučingis apie 1920 m.

Antanas Kučingis apie 1920 m.

Antanas Kučingis

1994 m. Veiverių meno mokykla pavadinta žymaus lietuvių dainininko, operos solisto (boso), Lietuvos kariuomenės karininko, politinio kalinio Antano Kučingio vardu.

Antanas Kučingis (tikroji pavardė – Kučinskas) – gimė 1899 m. spalio 18 d. Veiveriuose. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, nepriklausomoje Lietuvoje baigė karo mokyklą, 1927 m. – Kauno muzikos mokyklos A.Kutkaus dainavimo klasę. Iki 1937 m. A.Kučingis dirbo kariniu topografu, o tarnybą baigė majoro laipsniu. Tarnaudamas kariuomenėje ir vėliau, įvairiuose teatruose: Valstybės teatre (1924-1944 m.), LTSR operos ir baleto teatre (1944-1948 m. ir 1957-1961 m.), Kauno muzikiniame teatre (iki 1970 m.) sukūrė apie 70 įspūdingų, įsimintinų vaidmenų operose. Jo sukurtus vaidmenis matome nuotraukose stende.
A.Kučingis turėjo puikų balsą, jo vaidybai buvo būdingas išraiškingumas, dramatiškumas, jis labai subtiliai atlikdavo liaudies dainas. Dainininkas gastroliavo Paryžiuje, Stokholme, Prahoje, Helsinkyje.
A.Kučingio gyvenime buvo ir labai sunkus periodas, kai 1948 m. jis buvo suimtas ir kalintas Kauno ir Vilniaus kalėjimuose, įvairiuose Rusijos lageriuose, o grįžus į Lietuvą 1956 m., jo nenorėjo priimti į buvusią darbovietę, neleido dainuoti spektakliuose.

A.Kučingis mirė 1983 m. liepos 7 d. Kaune. Maestro atminimas pagarbiai saugomas M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje Kaune, Veiverių meno mokykloje. Prie A.Kučingio namo Kaune Aušros gatvėje ir Kauno Muzikinio teatro sodelyje pastatyti dainininko biustai.

Labai gražiai dainininko gyvenimą ir kūrybos kelią knygoje “Antanas Kučingis” aprašo muzikologė O.Narbutienė. Štai keletas ištraukų iš šios knygelės:
“Didis artistas ir didis žmogus – taip vienas muzikas charakterizavo Antaną Kučingį. Toli gražu, ne kiekvieną menininką galima pavadinti didžiu žmogumi. O gyventi Antanui Kučingiui teko itin sudėtingu laiku. Jis ryžtingai ir tvirtai ėjo savo keliu, nepaisydamas ir to, kad kenkia savo karjerai. Tai reta tarp artistų…
Galėjo pokario metais išsisaugoti, darydamas nedideles nuolaidas, nes buvo labai populiarus. Tačiau nepripažino kompromisų ir tapo politiniu kaliniu.
Nedarė nuolaidų ir grįžęs iš lagerio, nedainavo tarybinių dainų, vengdavo žurnalistų. Todėl nelengvas buvo jo gyvenimas grįžus į tėvynę. Bet ir šioje situacijoje visada mokėjo būti taurus ir išdidus. Juk jam teko pažinti ir didį pasisekimą, ir begalinį pažeminimą ir, kaip sakydavo dainininkas, „pabuvęs dugne, gyvenimą ir jo prasmę kitaip supranti”.
A.Kučingiui teko dainuoti įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Balsas buvo ir jo paguoda, ir jo ginklas. Apie 50 metų nešė jis žmonėms džiaugsmą ir stiprybę, ir dabar, girdėdami jį jau įrašuose, žavimės šio balso sodrumu, jo ryškia spalva.
Sunku tą balsą charakterizuoti, nes jame daug skirtingiausių niuansų, jis – sodrus, kupinas jėgos ir švelniai lyriškas, šaižiai besikvatojantis ir didingai iškilmingas, bet atpažįstame jį nuo pirmojo garso, nes tas „kučingiškas” koloritas nepakartojamas…
Lietuvos operos sceną puošė ne tik pagrindiniai A.Kučingio sukurti vaidmenys, bet ir nedideli, epizodiniai. Kiekvieną, kad ir mažą vaidmenį, solistas nutapydavo taip ryškiai ir įsimenančiai, kad jie nuspalvindavo visą operą.
Sunku rasti taiklesnį A.Kučingio įvertinimą, kaip pirmojo mūsų operos bosinių partijų atlikėjo, pedagogo ir režisieriaus Petro Olekos apibūdinimą. Jis, sveikindamas Antaną Kučingį 70-mečio proga, pavadino jį “Lietuvos bosų karaliumi”

Maloniai kviečiame apsilankyti galerijoje, kurioje rasite akimirkas iš Antano Kučingio gyvenimo: